„Colours of Bubbles“: Atėjo laikas gitaroms, nutrintiems džinsams ir odinėms striukėms

Per dešimtį kūrybos metų išbandę amerikietišką vesterną, tamsias, melancholiškas melodijas, kinematografiją ir orkestrus, „Colours of Bubbles“ grįžta prie to, nuo ko ir prasidėjo jų muzikinis kelias – tikro, gitarinio britiško roko. Po trejų metų pertraukos, spalio 18 dieną pristatę naujausią albumą „9 mm“, šiandien šiauliečiai ruošiasi jo pristatymo koncertams Vilniuje, Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje. Radę keletą laisvų akimirkų intensyviame repeticijų tvarkaraštyje, „Colours of Bubbles“ nariai Julijus, Tomas ir Paulius pasakoja apie tai, kuo gyvena šiandien.

Papasakokite, kokią istoriją savyje neša naujausias, trečiasis albumas „9 mm“? Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių jūsų darbų?

Julijus: „9 mm“ yra apie laisvę, apie karą, apie baimę ir badą. Apie nerūpestingumą ir meilę, darbo klasę ir maištą. Apie norą gyventi. Iš esmės, tai yra viskas, ką matome šiandieniniame pasaulyje ne tik iš gerosios pusės, bet ir su visomis jo socialinėmis bei kitomis problemomis.

Tomas: Pastarieji albumai buvo pakankamai tamsūs, melancholiški, personifikuoti ir kinematografiški. Šį kartą atėjo laikas nutrintiems džinsams ir odinėms striukėms. „9 mm“ – tai seniai svajotas ir pagaliau įgyvendintas britiško roko kalibras.

Paulius: Kurdami ir įrašinėdami albumą labai daug dėmesio skyrėm gitarų partijoms. Jeigu prieš tai buvusiuose albumuose mes naudojom daugybę kitų instrumentų (styginiai, pučiamieji, timpanai ir panašiai), šį kartą norėjosi grįžti prie gryno, tradicinio, gitarinio skambesio. Norėjome išgauti tikrą, ne sintetinį garsą ir tuo pačiu pridėti dainoms 90-ųjų atspalvio, todėl įrašuose naudojom daug vintažinių gitarų, kubų, juostinių magnetofonų.

Kodėl nutarėt albumą pavadinti būtent „9 mm“?

Julijus: „9 mm“ – tai ginklo kalibras. Pačiame albumo pavadinime užkoduota ir albumo nuotaika – jis energingas, turintis sprogstamojo užtaiso. Iš pradžių galvojome pavadinti albumą „Revolver“, tuomet „Revolver: 9 mm“. Kadangi albumą sudaro 9 dainos, galiausiai nutarėme palikt tik „9 mm“.

Šis albumas – pirmasis jūsų bendras darbas su prodiuseriu. Kaip ir kodėl jūsų kelyje atsirado Domas Strupinskas?

Paulius: Su Domu padirbėti norėjome jau seniai, pamenu, dar prieš albumo „She Is the Darkness“ įrašų sesiją kreipėmės į jį dėl galimybės bendradarbiauti. Tačiau tuomet jau turėjom visų dainų demo įrašus ir albumas buvo daugiau mažiau išbaigtas. Tą kartą Domas pasiūlė mums susisiekti su juo kuriant naują albumą – ateiti pas jį su tuščiu popieriaus lapu, kad galėtume kartu pradėti viską nuo nulio. Kai galvoje kilo pirmosios mintys apie trečiąjį albumą, taip ir padarėme – čia ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

Julijus: Domas yra gana artimas mūsų kuriamai muzikai. Yra grojęs ir keliuose indie projektuose, taip pat kuria muziką filmams. Be to – jis didelis „Radiohead“ fanas, o tai yra didelis pliusas. Mums patinka Domo kuriamos muzikos spalvos, dėl to ir kreipėmės į jį.

Tomas: Mane asmeniškai labiausiai žavi netradiciniai Domo harmonijų ir pauzių sprendimai. Magiški tie momentai, kai daina atranda savo kurso kryptį, o Domas buvo iki šiol geriausias sutiktas švyturys.

Ar spėjote supažindinti Domą su Šiauliais – miestu, kuriame ir prasidėjo jūsų pačių, kaip grupės, istorija?

Tomas: Tiesą sakant, viena iš bendradarbiavimo sąlygų ir buvo ta, kad visas kūrybos procesas vyks Šiauliuose, ten kur mes nusprendėme pradėti groti, ten, kur gerdavome alų ir svajodavome, kad mūsų klausys būriai merginų. Po ilgų valandų studijoje, turėjome keletą naktinių ekskursijų, kurių metu supažindinome Domą su geriausiais Šiaulių pakampiais ir barais.

Albumą įrašinėjote Didžiojoje Britanijoje, „Big Jelly Studios“. Norėjosi pajusti to britiško rokenrolo aurą?

Tomas: Vietiniai Britanijos seni vilkai tikrai žino, kaip turi suskambėti britiško roko gitaros, o „9 mm“ kalibrui būtent to ir reikėjo. Mums tai buvo viena geriausių patirčių kaip muzikantams. Sunku pasakyti, kas būtų įdomiau, ar koncertas „Glastonbury“ ar vėl savaitėlė toje studijoje, su ta pačia kompanija.

Paulius: Kuriant albumą norėjosi to grynumo ir tikrumo, o jį išgauti reikia realių daiktų, o ne virtualių simuliacijų. Būtent dėl to ši nedideliame pajūrio miestelyje įsikūrusi studija buvo tam puiki vieta. Pavyzdžiui, ne vienoje dainoje įrašu metu buvo naudojamas Jimi Hendrixo gitarinis kubas ar senas juostinis magas.

Kaip atrodė jūsų kasdienybė įrašinėjant albumą? Visas dienas leidote užsidarę studijoje ar spėjote ir paturistauti?

Julijus: Pirma mūsų diena ten baigėsi pirtyje, tačiau visas likusias dienas intensyviai dirbome. Studija įrengta koplyčioje, kurioje, be įrašu erdvės, dar yra ir virtuvė, poilsio kambarys bei miegamasis, tad iš esmės visą savaitę ir praleidome joje. Nuo ryto iki vakaro įrašinėdavome, o vakarais sėsdavome atsigert alaus ir apsitarti kitos dienos darbų. Nevažiavome ten turistauti. Važiavome su tikslu įrašyti albumą ir tą tikslą įgyvendinome.

Kuris momentas jums patiems labiausiai patinka albumo kūrimo ir pristatymo procese? Pradžia ir pirmos melodijos? Įrašai? Pirmosios perklausos? Naujo albumo laikymas rankose? Pirmi kartai atliekant naujus kūrinius scenoje?

Julijus: Visi etapai yra įdomūs, bet kūrybinis procesas, melodijų ar išpildymo sprendimų ieškojimas studijoje man, ko gero, patinka labiausiai. Koncertai jau kaip ta vyšnia ant torto. 

Tomas: Man saldžiausia dalis yra tie kartai, kai atvyksti į studiją ir atrandi pirmuosius tinkamus tembrus. Tada supranti, kad viskas bus gerai.

Paulius: Turbūt visi išvardinti momentai yra savotiškai žavūs, bet man ryškiausi momentai yra tada, kai pirmą kartą išgirsti savo kūrybos rezultatą – tai išties nuostabus jausmas. Pritariu dėl vyšnios ant torto – koncertai ir emocija juose yra savotiškas apdovanojimas.

Kai įrašinėjot albumą „She Is the Darkness”, metėt darbus ir grįžot į Šiaulius. Ar buvo kažkas, ką teko paaukoti ar atsisakyti vardan „9 mm”?

Tomas: Albumo darymo procesas yra labai daug įvairiausių resursų reikalaujantis procesas, tai atima be galo daug laiko, nervų ir prakaito, bet tas procesas turi daug magijos savyje, dėl ko ir yra verta tai daryti. Jei aną kartą metėme darbus, tai šį kartą nemažai kasdienių darbų tekdavo atlikti naktimis, savaitgaliais ar bet kokiu įmanomu paros metu.

Julijus: Savotiška nauja patirtis buvo dirbti su žmogumi iš šono. Anksčiau albumus kurdavome patys, pasikliaudavome savo nuojauta, o šį kartą Domas buvo šalia ir sakė, kaip daryti arba kaip nedaryti. Nuomonės ne visada sutapdavo, tad kartais tekdavo ir nusileist – juk tam ir prašėme jo pagalbos. Visgi, esam labai patenkinti galutiniu rezultatu.

Didžioji dauguma grupės esate išsilakstę po kitus miestus – vieni Vilniuje, kiti Klaipėdoje. Ar turite kokių ritualų, ką veikiat ir kur einat, kai grįžtate namo? Ar būna momentų, kada užplūsta nostalgijos?

Julijus: Susibėgti visiems tampa vis sudėtingiau, tad norisi tą laiką praleist kuo produktyviau – grįžę stengiamės jį maksimaliai išnaudot studijoje. Bet jeigu nėra numatyta kažkokių renginių ar koncertų, kuriems turime ruoštis, visad susitinkame su bičiuliais viename ar kitame bare. Ir viskas sustoja į savo vietas – atrodo, kad ir nebūtų prabėgę tiek laiko. Net liežuvis pats pradeda vėl kalbėt normaliai, be visų tų taisyklingų galūnių. Į Šiaulius visada yra gera sugrįžt. Kiekviena gatvė pasakoja savo istoriją ir nutikimą. Linksmą arba ne visai, bet tai yra pats tikriausias dalykas. Šiauliai yra ir visada bus namai.

Tomas: Man, ko gero, daugiausiai nostalgijos sukeldavo momentai, kai naktį po darbų studijoje išlipdavau iš mašinos savo kieme, kuriame užaugau, Pietiniame. Tas rajonas turi savo šarmo ir jaukumo. Gaila, kad dabar jau laiptinės sutvarkytos, visados pagalvoju, kad būtų įdomu paskaitinėti, kas ten būdavo prirašinėta: „Nirvana“, „Chicago Bulls“, „Freestyler“,…

Kiekviename mieste publika vis kitokia – skiriasi reakcijos, pasitikimas, bendra koncertų emocija. Kokia publika jus pasitinka Šiauliuose?  

Julijus: Ne paslaptis, jog Šiauliuose koncertai būna ypatingesni. Ten juk viskas prasidėjo. Namų sienos sukuria kažkokią savitą magiją, o ir palaikymas visada jaučiamas šiltesnis, nei kitur. Todėl su nekantrumu ir vos didesniu jauduliu laukiam kiekvieno koncerto Šiauliuose.

Paulius: Šiauliuose ateina labai daug draugų – kai kurie net grįžta iš kitų miestų, kad galėtume visi susitikti būtent namuose. Kiekvienas koncertas čia yra tarsi antros Kalėdos, kur susitinki su senai matytais bičiuliais.

Foto by Monika Penkutė